Kelionė

Liepai pervirtus į antrąją pusę pamaniau, kad reikia pamatyti Marijampolės futbolo areną, o tai gėda lietuviško futbolo mėgėjams į akis pažiūrėt... Oras nelabai palankus, pila kaip iš kibiro, bet automobilyje gal labai nesušlapsiu. Pagalvota - padaryta. Siaubingai nekenčiu automagistalių, taigi kelias iš Aukštaitijos užkampio veda... veda... Per kaimelius ir miestelius. O va ir Vievis, toliau vingiuotu keliuku (labai atremontuotu, negaliu skųstis, tik kelio ženklų tikrai perdaug prikabinta) iki Aukštadvario. Pirmasis kojų pamiklinimas - Semeliškėse.



Pailsėjęs lendu atgal į „mašiniuką“ ir skrendu (gerai jau, kerėplioju kaip vėžlys, nemėgstu greičio, nes nieko per jį nematai) toliau. Prieš Aukštadvarį, nusuku dešinėn ir miško žvyrkeliu pasiekiu garsiąją Velnio Duobę. Sako - baisu, nejauku... Man tai visai gerai, ir dar oras pasitaisė...







Toliau, per Birštoną ir Prienus - į Marijampolę. Futbolo čia stipriai neaprašinėsiu, tik pasakysiu, kad „Sūduva“ laimėjo 5:0, taigi emocijos stadione buvo geros, žmonės laimingi, ko daugiau ir bereikia... Pusę dešimtos vakaro tęsiu kelionę toliau. Tikslas - Kudirkos Naumiestis. Kadangi vietovė nepažįstama - telefone nusistatau navigacijos programėlę. Kažkodėl ji mane veda žvyrkeliais, bet pasiekiu Griškabūdį. Žavus miesteliūkštis. Ir nuostabi bažnyčia jame, gęstančios saulės apšviesta:







Nakvynė - prieš pat Kudirkos Naumiestį. Dar su tamsa pakilęs - pasiekiu ir klajoju po jį jaukiai šviečiant gatvės žibintams



O iki Kybartų jau visai netoli. Saulutė jau pakilo, bet rytmetis dar labai ankstyvas. Todėl ir Kybartų stadioną, kur žaidžai garsioji „Sveikata“, galėjau pamatyti tik per tvorą:



Bandau pasiekti Salomėjos Nėries gimtinę. Po nesėkmingo pirmojo bandymo, pagaliau randu, bet pažiūriu vėl tik nuo keliuko, nes lankymo kaina nepatinka, o ir medaus man nereikia...





Nepatenku ir Jono Basanavičiaus muziejų, nes pirmadieniais jis, pasirodo, nedirba. Bet ten jauku ir aplink pasivaikščioti:



Tolimesnis kelionės tikslas - Merkinė. Tačiau pakeliui dar stabteliu Krosnoje...



... ir Seirijuose. Kurie mane sužavi kokia tai 90-ųjų metų dvasia. Originalūs parduotuvių ir įstaigėlių pavadinimai, senamadiškos, bet labai jaukios iškabos... Jokių ten maximų ir lidlų!







Apie Merkinę nėra daug ką kalbėti. Ja reikia gėrėtis, grožėtis ir prisigerti, prisikvėpuoti to nuostabios esybės...

















Būtinai dar noriu pamatyti Perloją





Viskas, traukiu į namus. Bet dar stabteliu parduotuvėlėje Žilinų kaimelyje ir čia įamžinu kuklią bažnytėlę...



Per Rūdiškes, Trakus riedu namučio...