Trumpas apsižvalgymas Alantoje, Rytų Aukštaitijos perliuke
View article
View summary
Jau senokai bibliotekoje buvau pasiėmęs Vladislovo Telksnio atsiminimų knygas „33-eji metai svetima pavarde“, bei „Nuo Kėgžlio ligi Aluntos“. Esu šio žanro gerbėjas, kūriniai paliko įspūdį, taigi nusprendžiau aplankyti rašytojo gimtąsias vietas.
Keliautojas, važiuodamas nuo Molėtų vingiuotu, jau rudenėjančių miškelių apglėbtu plentuku, kuriame nuo eilinės kalvelės krisdamas į papėdėje jau klastingai belaukiančią įdubą, gali patirti ir nesvarumo pojūtį, už Pakryžės kerta Meilelę, pakyla į dar vieną aukštumėlę, kur kelio gyvatėlė pagaliau ištiesia savo besiraitančią uodegą - ir čia jį Alanta pasitinka baltutėle gražuole bažnyčia, jau daugiau negu šimtą metų savo dangų remiančiais bokštais skelbiančia apie šių žemių ūkininkų turtingumą, dosnumą ir pamaldumą:
O netrukus, perlėkęs per tiltuką, keliantį per lelijomis pasidabinusią Virintą ir užsiropštęs ant kalnelio palei darbščių alantiškių išpuoselėtas gryčeles, smalsus keliauninkas pasiekia buvusią turgaus aikštę, dabar virtusią žaliu parkeliu, ir katalikų šventovę gali apžiūrėti iš arčiau:
Kitoje gi aikštės pusėje - senoji karčema, menanti mūsų prosenių „magaryčias“, linksmybes, gal ir nuodėmes:
Truputį paėjėjęs atgal, privačiu kiemu nusileidęs šiek tiek nuo kalvelės, smalsuolis gali pamatyti labai retą Lietuvoje objektą - suremontuotą prieškarinę sinagogą. Deja, pačių žydų Alantoje nebėra...
Toliau, pro jaukią užeigėlę lydimas keturkojo palydovo,
keliautojas turėtų ant Anykščių/Runionų kelių sankryžos apžiūrėti sęnąją mokyklą, pastatytą, berods, dar XIX amžiuje. Raudonų plytų pastatas kažkuo primena Pamario kraštą su jo vokišku palikimu.
O buvusių mokytojų bei mokinių sąrašas tikrai įspūdingas, jis matomas žemiau pateikiamose nuotraukose:
Štai tiek įspūdžių iš Alantos.
